Kibiro ledinio vandens iššūkis viešųjų ryšių specialistams

Kuris viešųjų ryšių specialistas nesvajoja apie tai, kad socialinių tinklų naudotojai aktyviai platintų organizacijos informaciją, atlikdami ne tik simbolinį veiksmą, tarkim, pridėdami kokį nors ženklą prie savo nuotraukos ar skelbdami naujieną savo puslapyje, bet ir skubėtų kurti ištisus vaizdo įrašus, darydami tam tikrą ritualą ir perduodami estafetę draugams? Būtent tokia svajone iš pirmo žvilgsnio tapo kampanija „ALS Ice Bucket Challenge“, sukurta žinomumui apie šoninę amiotrofinę sklerozę didinti ir šios lygos tyrimo fondų finansavimo aukoms rinkti. Manau, mažai kas savo socialinių tinklų naujienų sraute nepastebėjo vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti žmonės, apsipilantys lediniu vandeniu ir perduodantys estafetę trims draugams. Neretai tarp šių žmonių – įžymybės ir bendrovių kolektyvai. Aktyvumas augo kaip nuo kalno riedanti sniego gniūžtė: remiantis „The New York Times“ duomenimis, vaizdo įrašai „Ice Bucket Challenge“ „Facebook“ tinkle buvo paminėti 1,2 mln. kartų nuo birželio 1 iki rugpjūčio 13 d., dar 2,2 mln. paminėjimų buvo „Twitter“ tinkle nuo birželio 29 iki rugpjūčio 17 d. Tačiau ne viskas taip skaidru, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis šlapiojo flashmobo, lietuviškai pavadinto žaibišku sambūriu, dalyvių neįsigilino į idėją ir skelbiamą mintį ir nė nepaminėjo nei ligos, nei poreikio aukoti (ne mažiau 10 JAV dolerių, jei nominantas apsiliejo vandeniu, ir ne mažiau 100 dolerių – jei atsisakė šio veiksmo). Manau, daugelis jų nė nežinojo apie šiuos aspektus. Taigi milžiniškame vaizdo įrašų kiekyje idėja ištirpo norinčių parodyti, kad „jie irgi gali“, linksmybėse. Kad ir kaip būtų, labdaros fondas surinko įspūdingas aukas, o aš susimąsčiau apie iššūkius, kuriais kibiras ledinio vandens apdovanojo komunikacijos srities profesionalus. Štai kelios mano išvados.

1. Nereikia bijoti realizuoti drąsių sprendimų. Mes nežinome, kuri idėja taps virusine, o kuri žus pirmomis gyvavimo valandomis. Manau, daugelis komunikacijos specialistų nė neplanuotų tokio flashmobo, pripažinę jį keliančiu per daug rūpesčių dalyviams.   
2. Svarbu stebėti, kad akcija nevirstų beprasmišku pramogų aktu. Apsipilti vandeniu vis dėlto nebuvo tikslas. Todėl bet kokia akcija reikalauja aiškių, tiksliai suformuluotų ir dalyviams išaiškintų taisyklių. Čia gali padėti paprastas šūkis, kurį kiekvienas naudoja siūlomam ritualui.
3. Beprotiškos idėjos geriausiai veikia pirmą kartą. Vienareikšmiškai aišku, kad dabar prastas sumanymas būtų nukopijuoti tokį formatą rengiant kitas akcijas. Nors manau, kad tam tikrą porciją klonų mes dar pamatysime.
4. Įtraukite į akcijas nuomonių lyderius. Įžymybių dalyvavimas vis dar gerai veikia didinant žinomumą ir įtraukiant kitus dalyvius į kampaniją ankstyvą jos stadiją.
5. Pagalvokime, kaip pažadinti miegančius auditorijos vaikus! Kiekviename mūsų miega vaikas, pasiruošęs pabusti, jei jam pasiūlys kvapą gniaužiančią pramogą. Tada mes pasirengę atlikti pakankamai sudėtingus veiksmus. Pagalvokite patys: paruošti kibirą, ledą, sukurti vaizdo įrašą, apsipilti vandeniu esant 11 laipsnių šalčiui... Man tai tapo tikru atradimu, kadangi buvau įsitikinusi, kad auditorija aptingo.